Jaunatviškas maksimalizmas Politikos mokslų studentę Urtę, rašančią mokslo tiriamąjį darbą ir vykdančią mokslinį tyrimą, atvedė link stereotipais apipintos Ruandos, nedidelės šalies Centrinėje Afrikoje. Tarptautinės KINGS olimpiados organizatorių komandoje jau ketvirtus metus dirbanti Urtė savo patirtimi ir pastebėjimais po galimybės bendrauti su vietinių mokyklų bendruomenės nariais, susipažinti su jų švietimo sistema ir požiūriu į mokymosi procesą, sutiko pasidalinti ir su mumis, todėl uždavėme jai keletą klausimų:
Trumpai papasakok, kokiu tikslu važiavai į Ruandą ir su kokiais iššūkiais susidūrei?
„Išvykti į Afriką su akademiniais/moksliniais tikslais, kurie turėtų tęstinumą su universitete studijuojama programa ar įprasmintų tai, kuo domiuosi savo gyvenime, buvo ganėtinai senas mano siekis, o gal ir svajonė. Norėjau, jog akademinis darbas ateityje taptų tęstinumą turinčiu praktiniu rezultatu ar žingsneliu, vedančiu didesnių tyrimų, papildančių tam tikrą studijų lauką, link. Galiausiai, turbūt tiesiog labai norėjau pasidžiaugti ir papasakoti apie tai, kas vyksta, kad ir labai mažoje, tačiau savo veiklomis ir dvasia didelėje bendruomenėje. O kai apie kažką svajoji, tai vieną dieną netyčia ir prisisvajoji :) Taip ir prasidėjo mano pasiruošimas Ruandos istorijai.
Dažnai Afrika yra traktuojama kaip tam tikras „vienetas”, o ne įvairialypis žemynas. Nesunku pasiduodi jau suformuotam ir ją reprezentuoti skirtam vaizdiniui. Dažniausiai, tai negatyviomis, liūdnomis emocijomis pripildyta stereotipinė informacija, kuri nejučiomis pradeda blokuoti visiškai kitokį, pozityvų turinį. Ne išimtis ir Ruandą. Dėl 1994 m. šalyje vykusio genocido, kuris dažnai tampa vienu pagrindinių aspektų, kai akademinėje/viešojoje erdvėje pristatoma ar analizuojama Ruanda, nevalingai, ir pati buvau paveikta tokios krypties požiūrio į šalį. Tai gal ir paaiškintų pirmųjų iššūkių atsiradimą. Prisipažinsiu, jog tikrai buvo abejonių apie tai, kaip reiktų pradėti pokalbį, ką turėčiau kalbėti bei kokių temų reikėtų vengti. Tačiau tik atvykus į Ruandą, daugelis stereotipų sugriuvo, o iššūkiai tapo ne tokie ir neįveikiami. Pirmasis įspūdis buvo mane sutikę vietiniai žmonės. Jie labai draugiški, bendraujantys, paslaugūs. Stebiuosi, kaip greitai sukūrėme ganą artimą kontaktą, žmonės atsivėrė ir supažindino mane su savo bendruomene.”
Kokia šių žmonių kasdienybė? Ar kažkas pasikeitė, o gal įstrigo atmintyje, kol buvai Ruandoje?
„Nereikia slėpti, kasdienis kaimo gyvenimas ir realybė, kurią pajunti tik ten gyvendamas, jie nėra patys lengviausi ir geriausi. Vis dar nemaža dalis žmonių, gyvenančių kaime, neturi galimybės savo vaikų išleisti į mokyklą. Gaila, tačiau net ir išleidus nesi tikras, jog mokslas vyks kokybiškai ir efektyviai. Tiesa tokia, jog toje kaimo mokykloje, kurioje teko lankytis, vienas mokytojas turi apie 100 mokinių klasėje, ne visada pakankamą kiekį mokymosi priemonių ir dirba pačiame elementariausiame (infrastruktūrine prasme) mokyklos pastate. Aišku, visiškai kitokios yra privačios mokyklos, kurių, nepaisant to, jog mokslas jose brangus, Ruandoje yra tikrai nemažai. Ten mokosi vaikai, kurių šeimos gali sumokėti už mokslą.
Tikiu, jog visos kelionės mus keičia ir augina.Tačiau tos kelionės, kuriose turime galimybę bent trumpam tapti vietinės bendruomenės dalimi yra savitos ir ypatingos. Šią savo patirtį įvardinčiau ne kaip pokytį, bet – pamokas. Labai daug išmokau. Daugybė pokalbių, kurie prasidėdavo mano tyrime numatytomis temomis, nukrypdavo ten, kur pats kalbinamas žmogus mane neša. Supratau, kiek jiems daug reiškia galimybė kalbėti ir būti išgirstiems.
Kadangi jau ketvirtus metus veikiu švietimo sferoje, rašomas tiriamasis darbas taip pat susijęs su šia tema. Todėl bandydama išskirti tą vieną atmintyje išlikusį prisiminimą, kuriuo gyvenau bei gyvenu, sakyčiau, jog tai žmonės, o svarbiausia, jų meilė ir šalies dėmesys švietimui. Kiekvieną dieną buvau apsupta žmonių, kurie mokosi arba labai nori mokytis. Didelė dalis jaunimo turi tikslą tęsti mokslus šalies universitetuose arba išvykti ir semtis žinių užsienyje, o tada grįžti į Ruandą. Kai kurie vietiniai mokėsi Europoje ir dabar grįžo dirbti toje pačioje bendruomenėje, kurios apsuptyje užaugo. Tačiau pagrindinis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, jog dažniau mokykla, tai ne pastatas, ne klasės dydis, ne tam tikras naujausių vadovėlių ar techninės įrangos kiekis. Gyvendama ten supratau, jog jiems mokykla, nesvarbu, valstybinė ar privati - tai bendruomenė, kuriai mokslas, žinios, žingeidumas, atsakingumas yra didžiausios vertybės.”
Su kokiom mintim grįžai? Galbūt kažkokią žinutę norėtum perduoti/palinkėti Lietuvos švietimo bendruomenei?
„Pastaruosius keletą metų veikdama švietimo sferoje supratau, jog dažnai mes nebeįvertiname arba tiesiog užmirštame sustoti ir apsižvalgyti, kiek mes visko turime. Kalbu apie mokslą, žinias, apskritai, mūsų laisvę žinoti, kalbėti tiesą, išsakyti savo nuomonę ir dėl to jaustis saugiai, ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Neįvertiname, kokius nuostabius ir kiek daug šviesių, išsilavinusių, įkvepiančių mokytojų, dėstytojų sutinkame savo kelyje, kokias mokyklas lankome arba iš kokios gausos universitetų mes turime galimybę rinktis savo ateities studijų kryptį. Gyvenant ten susimąsčiau, jog dalį tokios mažai didelės ir daugeliui „tolimos“ Ruandos turime turėti kiekvienas. Savyje, šeimose, mokyklose, universitetuose, valstybėje. Savo kiekvienos dienos veiklomis ir darbais jie tik primena, jog vaikai ir švietimas yra didžiulė ateities jėga. Tai grįžtant prie klausimo ir palinkėjimo, manau, jog jis būtų toks: neužmirškime ir įvertinkime tai, ką taip gražiai kuriame ir auginame savo šalyje.“
Tarptautinė KINGS olimpiada nuoširdžiai dėkoja savo komandos narei Urtei Jakubėnaitei už įdomų ir pamokantį pokalbį bei skirtą laiką atsakant į klausimus, o KINGS komanda tikisi, jog šis interviu ir Urtės palinkėjimas “neužmiršti ir įvertinti tai, ką taip gražiai kuriame ir auginame savo šalyje” pasieks kiekvieną KINGS bendruomenės narį!
Norime perduoti šiek tiek informacijos apie tai, kaip jūs galite prisidėti prie vykdomo švietimo projekto šioje šalyje. Jo tikslas, kad kuo daugiau vaikų Ruandoje turėtų galimybę mokytis, todėl kiekvienas prisidedantis gali padėti išleisti vaiką į mokyklą. Jeigu susidomėjote ir norėtumėte sužinoti daugiau informacijos, susisiekite su Urte asmeniškai (Facebook - Urtė Jakubėnaitė) ir ji jums padės pasiekti reikiamus bei atsakingus šio projekto žmones.
